Istorija

Veislės standartas

Veislynai

Vados

Labiausiai tikėtina, kad Anglijoje pirma retriverių veislė, naudota medžioklėje atnešti paukščius, buvo būtent garbanotieji retriveriai. Jie laikomi ir seniausia angliškųjų retriverių veisle.

Garbanotųjų retriverių veislės protėviai nėra tiksliai žinomi. Taip yra, nes retriverių veislėms formuojantis svarbiausias dėmesys buvo jų paskirčiai – atnešimui (angl. retrieve). Siekiant ištobulinti šią, medžiotojams itin naudingą šunų savybę, buvo mėginama išveisti tobulą retriverį. Teigiama, kad retriverių kilmės pradžioje atnešimo paskirčiai buvo naudoti kelių veislių šunys (kai kurie jų šiandien jau išnykę). Tai Didysis šiurkščiaplaukis vandens šuo, Tvido vandens spanielis (tvidas – tai vilnonė medžiaga, veislė taip pavadinta, tikėtina, dėl kailio savybių, išnyko apie 1800 m., teigiama, kad šios veislės yra net 25% auksaspalvių retriverių genetikoje). Tvido spanielis buvo rudos (kepenų) spalvos, garbanotas, panašus į Airių vandens spanielį, bet buvo stambesnio snukio, turėjo ilgą uodegą. Taip pat atnešimo savybes tuo laikmečiu turėjo Mažasis niufaunlendas (dar vadinamas Mažasis Šv. Jono šuo – angl. Lesser St. John’s dog). Būtent šis šuo taip pat nurodomas ir kaip labradoro retriverio protėvis. Kiti retriverių veislių protėviai yra išlikę iki šiandien, iš kurių galima paminėti – tai Airių vandens spanielis, Veterhundas, Barbetas ir Pudelis.

Apie į garbanotus panašius šunis užsimenama dar 1803 m. Svarbiausia šunų veisėjų ir veislynų asociacija laikoma Anglijoje esanti organizacija, kuri gyvuoja jau daugiau nei 200 metų – tai Anglijos veislynų klubas, įvairius duomenis apie veisimą pradėjęs registruoti ir užrašinėti nuo 1800-ųjų. Būtent panašiu metu sutinkama informacijos ir apie garbanotuosius šunis.

Oficialiai Anglijos veislynų klubas garbanotųjų retriverių veislę pripažino 1854 m. Pirmą kartą garbanotasis retriveris parodos ringe pasirodė 1860 m., o po kelių metų buvo diferencijuotos klasės pagal kailį – pagal banguoto kailio ir garbanoto kailio rūšį. Šie retriveriai tuo metu buvo labai populiarūs ir juos augino dauguma stambių dvarininkų. Tačiau paradoksalu – teigiama, kad net XIX a. viduryje Anglijoje garbanotieji retriveriai buvo daugiau namų šunys, nei naudojami medžioklėje. Beje, įdomu ir tai, jog Australijoje garbanoti retriveriai minimi dar apie 1800-uosius metus, kai juos į žemyną atvežė kolonistai, o iš 1880 m. dokumentų sužinoma, kad tuo metu garbaniai buvo išties populiari veislė Australijoje. Taip pat yra žinių, kad ir į Ameriką pirmasis garbanius atvežtas 1907 m., po ko prasidėjo šios veislės istorija toje šalyje. Vis dėlto, kad ir kokios būtų spėlionės ir nesutapimai apie pirmus garbanoto retriverio paminėjimus istorijoje ir pan., tačiau visi vieningai sutaria, kad esminis genetiškai skiriamasis šių retriverių bruožas yra garbanotas kailis.

Teigiama, kad XIX a. antrojoje pusėje garbanotieji retriveriai buvo tokie populiarūs, kaip dabar galėtume pasakyti apie labradorus ar auksaspalvius retriverius. Pirmasis garbanotųjų retriverių veislės klubas Anglijoje įkurtas 1896 m., o 1913 m. apibrėžtas garbanotųjų retriverių veislės standartas. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo įvykiai (kurių metu nemažai garbanotųjų retriverių mirė iš bado), o tuo pačiu itin suaktyvėjęs dėmesys labradoro retriverio veislei ryškiai susilpnino garbanotųjų retriverių populiarumą. Apskritai teigiama, kad aristokratiškųjų garbanių veislės situacija XX a. pradžioje buvo pasidariusi ganėtinai liūdna – 1919 m. buvo užregistruoti tik 5 šios veislės retriveriai.
Po Pirmojo pasaulinio karo ~1930-uosius metus Anglijoje imtąsi atgaivinti garbanotųjų retriverių veisimą. Tačiau tai sutrukdė Antrasis pasaulinis karas, jo metu entuziastingi veisėjai, norėdami išsaugoti šią veislę, šunis plukdė laivais į kitas šalis, bet ši veislė ir vėl beveik išmirė per karo laikotarpį.

Vis dėlto XX a. penktajame dešimtmetyje vėl matyti garbanotųjų retriverių veislės atgaivinimo pradžia. Ir būtent tuo laikotarpiu išveisti garbaniai tapo dabarties šunų genealogijos pirmtakais. 1960-1970 m. Anglijoje išveistus garbanotuosius retriverius pradėta eksportuoti į Australiją, Skandinaviją, JAV, 1994 m. Anglijoje užregistruota 168 garbanotieji retriveriai (šios veislės statistika Anglijoje). Šiuo metu tarp Europos šalių Anglija ir Suomija pirmauja garbanotųjų retriverių gausa, kuri vis dėlto neprilygsta labradoro ar auksaspalvių retriverių veislių šunų skaičiui (pavyzdžiui, Suomijoje šiuo metu užregistruota apie 500 garbanotųjų retriverių, tuo tarpu kaimyninėse šalyse – Latvijoje, Baltarusijoje šios veislės atstovų kol kas nėra, Lenkijoje – 2, Estijoje – apie 10, Rusijoje – apie 60).

Dėkojame R. Povilionienei už leidimą publikuoti grafinę bei tekstinę informaciją apie šią retriverių veislę. Daugiau informacijos: www.tornado-beta.lt