Vytautas Tamošiūnas

APIE MEDŽIOKLĘ IR RETRIVERIUS

Palyginti su kitomis medžioklinių šunų grupėmis retriveriai, Lietuvoje atsirado visai neseniai, tik prieš 10-15 metų ir jų skaičius nuolat didėja. Retriveriais vadinami medžiokliniai šunys, kurių paskirtis yra surasti ir atnešti nušautus ar sužeistus paukščius ir žvėrelius. Paprastai šias pareigas atlieka tas pats šuo, kuris suranda pasislėpusį paukštį, pakelia skrydžiui, o po to, kai paukštis po šūvio nukrenta, vėl jį suranda ir atneša medžiotojui.

nuotr. Gintarė Vasiliauskienė

Taip ir dabar medžioja dauguma Europos medžiotojų, kurie mano, kad paukščio ir žvėrelio atnešimas po šūvio yra svarbi vižlo darbo dalis. Tokios pat nuomonės buvo ir britų medžiotojai iki 18 a. pradžios. Kai dar medžiojamų paukščių buvo gausu, jie tenkinosi seteriais ir pointeriais, kurių paieškos greitis buvo nedidelis. Mažėjant medžiojamų paukščių kiekiui ir atitinkamai didėjant britų vižlų paieškos greičiui, pareiga atnešti sumedžiotą paukštį ėmė trukdyti. Britų vižlams, ypač pointeriams, norint padidinti jų paieškos greitį, buvo įlieta lapinių skalikų (fokshaundų) kraujo. Dėl to jų paieška pasidarė greitesnė, bet dėl to jie pasidarė aistringesni. Mokant juos atnešti sumedžiotą paukštį jų tilktis tapdavo netvirta, jie pradėdavo vaikyti sužeistą paukštį. Tai dvi labai didelės vižlų ydos. Be to, po labai greitos paieškos pointeriai ir seteriai neturėjo laiko pailsėti. Tada britų medžiotojai, dažniausiai daugiau ar mažiau pasiturintys, sumanė į medžioklę imti dar vieną šunį, kurio pareiga buvo tik surasti nukritusį paukštį ir jį atnešti. Toks darbo padalijimas davė galimybę tobulinti vižlų paiešką ir pasiekti tvirtos ir ilgos tilkties. Taigi britų retriveriai, labai panašūs į vokiečių pėdsekius sužeistiems žvėrims ieškoti, buvo naudojami „po šūvio”. Medžiojant paukščius jie, kaip ir pėdsekiai, kurių paskirtis surasti sužeistą žvėrį, ieškodavo nušautų ar sužeistų paukščių, tik suradę retriveriai privalėdavo dar ir atnešti paukštį. Iš pradžių buvo naudojami įvairių veislių šunys, kurie tiko paukščiams ir žvėreliams atnešti. Tai daugiausia spanieliai, pudeliai ir įvairūs mišrūnai. Mišrinimui buvo naudojamos labai įvairios veislės: koli, bloothaundai, fokshaundai, terjerai.

Praktika rodė, kad tokiam darbui naudojamas šuo privalėjo turėti šias savybes:
1. Turėti gerą uoslę ir naudoti tik apatinę uoslę, t. y. ieškoti sužeistų paukščių ir žvėrelių jų pėdsakais, nekreipiant dėmesio į kitus paukščius ir žvėrelius;
2. Būti didelio ūgio ir jėgos, pakankamos, pvz., sužeistą kiškį atnešti iš didelio atstumo;
3. Turėti gerą regėjimą, tam, kad matytų, kur nukrito paukštis;
4. Aistrą vandeniui, net ir labai šaltam;
5. Būti gero charakterio, būti paklusniu, supratingu;
6. Turėti „minkštus nasrus”, t. y. ne maigyti nušautus paukščius ar žvėrelius, o sužeistą paukštį atnešti gyvą, be sužalojimų.

Reikalingo tipo šunys buvo išselekcionuoti negreitai.  Maždaug 18 a. septintame dešimtmetyje susiformavo lygiaplaukių (Flat-Coated Retriever) ir garbanotojų (Curly-Coated Retriever) retriverių veislių protėviai. Dešimtmečiu vėliau medžioklėje buvo pradėti naudoti ir iš Niufaudlendo atvežti, Labradoro ir auksaspalvių retriverių protėviai. Česapyko įlankos (Chesapeake-Bay-Retriever) ir Naujosios Škotijos antis viliojantis (Nov-Scoti-Duck-Tolling-Retriever) retriveriai yra Amerikos medžiotojų selekcijos rezultatas. Anksčiau retriverių darbas atrodė maždaug taip: kai vižlas ieškodavo paukščio, retriveris eidavo už medžiotojo, prie kojų. Suradęs paukštį, vižlas padarydavo tilktį, o medžiotojui šovus pakilusį paukštį, atsiguldavo. Tada pradėdavo dirbti retriveris. Medžiotojui liepus, jis bėgdavo atnešti nušauto paukščio arba pagauti sužeisto, atsargiai atnešęs paduodavo medžiotojui į rankas ir stodavo į savo vietą, t. y. prie medžiotojo kojų.

Pradėjus dirbtinai veisti medžiojamuosius paukščius, retriveriai buvo pradėti naudoti dar ir kitaip. Jie kartu su medžiotoju stovėdavo numeryje. Fazanus ar antis varydavo ir iš tankumynų keldavo spanieliai. Po varymo retriveriai, medžiotojui liepus, surinkdavo sumedžiotus ir sužeistus paukščius. Medžiojant varant fazanynuose ir antynuose, kuriuose paukščių buvo labai daug, klasikinis vižlų naudojimas tapo nereikalingas. Čia nereikėjo surasti paukščių, jų buvo labai daug, daug svarbiau surasti ir surinkti visus nušautus ar sužeistus paukščius jų nesumaigant. Ši savybė svarbi todėl, kad sumedžioti paukščiai, dažniausiai parduodami ir todėl turi būti geros (prekinės) išvaizdos. Plintant dirbtiniam medžiojamų paukščių veisimui ir tokio pobūdžio medžioklei, plito ir retriveriai, ypač Prancūzijoje, Belgijoje, Danijoje. Tuo tarpu Vokietijoje dažniausiai naudojami savi universalūs vižlai. Šiuo metu retriveriai daugiausiai naudojami medžiojant paukščius – aportavimui ir darbui vandenyje. Tam jie tinka dėl savo didelės aistros darbui ir vandeniui, ramaus elgesio stovint numeryje, „minkšto” sukandimo. Aportavimui retriverius galima panaudoti dviem būdais: aportavimui markingu (ang. marking) ir aportavimui nurodant (ang. blind retrieves). Markingas – tai šuns savybė įsiminti vietą, kur po šūvio nukrito paukštis, o po šios savybės treniravimo – net kelių paukščių kritimo vietų įsiminimas.

Per varymą ar paukščių perskridimą retriveris ramiai tupi prie medžiotojo kojų ir stebi, kur krenta šauti paukščiai, ir tas vietas įsimena. Pasibaigus medžioklei medžiotojui liepus, šuo bėga tiesiai prie nukritusio ar nukritusių paukščių ir atneša jį medžiotojui, be papildomų nurodymų ir ilgai trunkančios paieškos. Aportavimas nurodant atliekamas, kai šuo nemato, kur nukrito paukštis, pvz., jis buvo kitoje vietoje ar kitame numeryje. Šuo išmokomas nurodant balsu ir rankų gestais judėti į tą ar kitą pusę, pirmyn ir atgal.  Per atstumą šuo tarytum „nuvairuojamas” į numanomą paukščio kritimo vietą. Abiem atvejais, jei kritimo vietoje retriveris suranda negyvą paukštį, privalo jį tuoj pat atnešti medžiotojui, jei paukštis sužeistas ir dar sugeba bėgti, šuo privalo jį pėdsaku surasti ir atnešti medžiotojui. Kaip jau minėta pirmiau, dauguma retriverių turi vadinamąjį „minkštą sukandimą”, t. y. jie labai atsargiai sukanda nešamą paukštį, todėl jie išlieka gyvi.

Dėl savo ramaus elgesio ir koncentruoto darbo stiliaus retriveriai gali būti panaudoti pvz. sužeistų kanopinių žvėrių paieškoje kraujo pėdsaku. Tačiau besidomintis turėtų žinoti, kad retriveriai neturi įgimto piktumo žvėrims, todėl juos geriau naudoti tada, kai iš pašovimo požymių aišku, kad šūvis buvo mirtinas. Ypač reikia pabrėžti tai, kad retriveriai yra nepaprastai lengvai mokomi, valdomi ir jie turi itin didelį kontakto su žmogumi, bendradarbiavimo poreikį. Tai dažnai būna labai didelis akstinas laikyti šiuos šunis. Retriveriai, ypač labradoro ir auksaspalviai, Anglijoje ir JAV veisiami dviem linijomis, kurios tarpusavyje labai skiriasi ir retai tarpusavyje veisiamos. Tai – darbinė arba „Field Trial” linija, ir parodinė arba „Show”. Šunys iš darbinės linijos yra lengvesni, judresni, labiau prisirišę prie šeimininko, mažiau draugiški svetimiems, jie turį labiau išsivysčiusią markingo savybę. Taigi perkant šių veislių šunį, kurį ketinate naudoti medžioklei, reikia tai atsiminti ir orientuotis į šunis iš darbinių linijų. Kitoms retriverių veislėms tai nėra aktualu, nes jos yra daugiausia naudojamos ir veisiamos medžioklės tikslais.